Ryšys tarp mokytojo ir mokinio nulemtas pareigos: mokytojo pareiga įsakyti, patarti, vertinti, mokinio – paklusti, priimti patarimus, išmokti teikiamas žinias. Mano nuomone, mokiniams reikalingi jaunesnės kartos mokytojai, nes jeigu nėra bendro požiūrio į gyvenimą, nėra ir privalomo pareigos jausmo (perkopusių vidutinį amžių mokytojų gyvenimo samprata yra gana senamadiška). Ko gero, vienintelis veiksnys, leidžiantis pareigai rutuliotis į asmeniškesnius santykius, tai mokėjimas saikingai to paisyti, t.y. nesiimti provokuojančių priemonių bendravimui stiprinti. Manau, jog apie saiką turi mąstyti ir mokytojai, ir mokiniai. Būna atvejų, kai į mokinius žvelgiama iš aukšto, kaip ne į lygius asmenis, tada jie suglumsta, išsivysto savotiška baimė, kuri lemia mokymosi rezultatus. Žinoma, sunkiausiai saiką išlaiko mokiniai: kiek yra nemandagių, per pamokas trukdančių ir visus erzinančių mokinių. Belieka užjausti ir toje klasėje sėdinčius kitus klasės draugus, ir mokytoją. Tada viskas priklauso nuo mokytojo kantrybės.

Taigi, pareigos yra mokytojo ir mokinio tarpusavio bendravimo variklis. Ir vienas, ir kitas turi tai atsiminti, suvokti, kad gyvenimas mokykloje būtų visiems ne tik įmanomas, bet ir sėkmingas, duodantis rezultatą.

 Gitana Skinzgailaitė, 11 klasė